Už septynių žaliuzių, arba apie šventojo Nikolajaus nuotykius

Wednesday, December 5, 2018

Už septynių žaliuzių arba apie Kalėdų Senelio nuotykius
Klausas lėtai atmerkė akis, lauke vis dar buvo visiškai tamsu. Tai šiandien
jis pagalvojo – gruodžio 6 d. Turi keltis. Dėvėkite storą avikailio paltą ir šiltus batus. Ir sėdėtų
kaip vyras prie židinio, gėrė arbatą su ponia Klausa. Kita vertus, tiek to
Bus smagu žiūrėti visą dieną. Viskas gerai, tu turi keltis.

Kalėdų Senelis atsikėlė labai tyliai. Jis buvo kiek galėdamas atsargus, bet, deja, nusiplėšė pižamos rankovę
akinius ant naktinio staliuko ir tada... visos jo žaliuzės pradėjo dainuoti. Ir jų buvo
septyni. O, drugelio koja, pagalvojo jis, galų gale pakeisiu jas užuolaidomis ir užuolaidomis. Na tikrai
ar jie negali vieną kartą tylėti? Aplink netrūko ne tik dainavimo, bet ir linksmų pokalbių bei juoko.

Tikriausiai jau atspėjote, kad Kalėdų Senelio žaliuzės buvo neįprastos. Ne tik neįprasta, bet ir
labai svarbu. Jie buvo Klauso langas į pasaulį. Vienas iš jų galėjo matyti pro kiekvieną iš jų
žemynas ir jo gyventojai. Pamatykite vaikus ir suaugusiuosius, jų svajones ir slapčiausius dalykus
norai. Ir, žinoma, jie buvo mandagūs. Tai dėka Klauso užburtų žaliuzių
visada žinojo, kas yra vaiko pageidavimų sąraše. Laiškai kartais kažkur pasiklysdavo
(arba tie žiojėjantys elfai kažką ne taip suprato). Tačiau žaliuzėse kaip stebuklingame rutulyje tai buvo įmanoma
viską pamatyti ir išmokti.

Kalėdų Senelis visiškai pabudęs ir, išgėręs puodelį karštos kavos, jau geresnės nuotaikos
jis nusišypsojo po nosimi. Kalbėtojai, nes šnekučiai iš mano žaliuzių, bet ką aš be jų daryčiau
padarė.

HO HO HO
Mes skrendame

Dienoraštis